Tomas negalėjo užmigti tą naktį. Moters veidas prie kepyklos jam nedavė ramybės. Jis vis grįžo jo mintyse ne tik jos išvaizda, bet ir tas žvilgsnis, kuriame maišėsi nuovargis, gėda ir dar gyva orumu. Jis žinojo, kad turi veikti greitai.
Anksti ryte, dar saulės tekėjimo, jis išjungė telefono garsus, apsivilko paltą ir išėjo į šaltą žiemos orą. Miestas buvo beveik tuščias, tik keli skubantys pėsčiai ir šiukšlininkai. Tomas nukreipė žingsnius į kepyklą, kur prieš dieną matė senutę. Pardavėja, ta pati šaltai žvelgianti moteris, vos pakėlė akis nuo mechaniškų ruošos judesių.
Ar matėte vakarę senutę? tiesiogiai paklausė Tomas.
Čia daug senų moterų užsuka… ji patraukė pečiais. Jei tai ta, su buteliais, ji atėjo, kai atidarė surinkimo punktą. Apie devintą, gal dešimtą.
Tomas trumpai padėkojo ir nusprendė laukti.
Valandos ėjo lėtai. Šaltis graužė skruostus, bet mintys apie Margaritą šildė geriau nei storas paltas. Prisiminė, kaip vaikystėje, kai jis dar buvo drovus berniukas, ji jam duodavo papildomų uždavinių, kad išsivystytų, ir, niekam nesakydama, kviesdavo po pamokų į kabinetą šiek tiek padirbėti sudėti knygas, ištrinti lentą, surūšiuoti pieštukus. Galiausiai kišdavo į rankas maišelį su šiltu duona ar storą pyrago gabalą, kurį pati iškepdavo.
Maždaug už ketvirčio devintą iš gatvės kampo pasirodė silpna figūra, mažais, netikrais žingsniais. Ji turėjo tą patį apsinešusį krepšį, tą patį šiek tiek sulenktą ėjimą, lyg kiekvienas žingsnis jai kainuotų didelį pastangą. Tomas pajuto gūžį gerklėje.
Margarita! sušuko jis, užmiršęs viską aplinkui.
Moteris nustebo ir sustojo. Žvilgtelėjo į jį ilgai, lyg bandydama atpažinti šį gerai apsirengusį vyrą, kuris taip jausmingai ištarė jos vardą.
Aš… Tomas, pasakė jis, priartėdamas. Tomas Petraitis… buvau jūsų mokinys, prieš daug metų.
Jos veidas trumpam nušvito, bet tuomet žvilgsnis tapo atsargus.
Tomas… tas berniukas, kuris… pradėjo ji, bet balsas sutrūko.
Taip, tas, kuris visad pamiršdavo matematikos sąsiuvinį, bet niekad nepamiršdavo jūsų duodamos duonos, nusišypsojo jis. Mokytoja, jūs turite ateiti su manimi. Negaliu jūsų palikti čia, šaltyje.
Nenoriu būti našta, tyliai tarė ji. Aš taip ilgai gyvenau…
Jūs buvote viskas man, atkakliai atsakė Tomas. Be jūsų nežinau, kur būčiau patekęs. Jūs saugojote mane nuo alkio, nuo šalčio, nuo… daug ko. Dabar mano eilė.
Nedavęs jai laiko atsisakyti, paėmė krepšį ir nuvedė ją link automobilio. Viduje šildymo sistemos šiluma privertė ją lengvai atsidusti. Ji žiūrėjo pro langą, nepasakydama nė žodžio, bet akys buvo ašarotos.
Tomas nuvežė ją tiesiai namo, kur tai nustebino Janiną, kuri ruošė pusryčius vaikams.
Janina, čia mokytoja Margarita, mano buvusi mokytoja. Dėl jos aš baigiau mokyklą. Ir… nuo šiol ji gyvens su mumis, pasakė Tomas tokiu tonu, kuris nepaliko abejonių.
Janina, nors nustebusi, šiltai nusišypsojo ir apkabino ją. Tomas ir Lukas, smalsaudami, priėjo pasiklausti, kodėl ji atėjo ir ar moka pasakoti pasakas.
Dienoms bėgant, Margarita pradėjo atgyventi. Ji po truputį atgavo jėgas, valgydama ir ilsėdamasi. Vieną vakarą ji sėdėjo su Tomu prie stalo, padėdama jam su namų darbais.
Turi tokį užsispyrusį sūnėną, kaip aš būdavau jo amžiaus, nusijuokė Tomas iš koridoriaus.
Ne, švelniai atsakė ji, jis net smalsesnis. Ir tai gerai. Smalsumas gelbsti žmones.
Tomas jautė, kaip užsidaro ratas. Metų metus jis gyveno su jausmu, kad skolingas, bet nežinojo, kaip atlyginti už gerybę. Dabar pagaliau galėjo.
Vieną rytą jis jai pasakė:
Margarita, aš kalbėjau su savivaldybe. Jie nori jums skirti socialinį butą ir nedidelę papildomą pensiją. Bet aš norėčiau daugiau. Man reikia ko
