Bridžą išmetė. Vėl šįkart. Jau trečia per jo trumpą gyvenimą. Nešventė jam sėkmė.
Nors vos metus sukako, o jis jau buvo išmestas iš trijų šeimų. Na, kaip išmestas… Iš pradžių jį perleisdavo iš rankų į rankas. O paskui.
Paskui tiesiog išnešė į lauką, atsitraukė keliomis žingsniais nuo namo, numetė į šiukšlių konteinerį ir pabėgo. Kad negalėtų surasti kelio namo. Bet jis ir neieškojo.
Jis viską suprato. Iškart suprato. Pagal vyro veido išraišką. Žmona labai nuliūdo, kai Bridža subraižė naują, odinę sofą.
Labai brangią. Ji ir priėmė sprendimą. O vyras? O ką vyras? Jis visada su viskuo sutinka.
Paėmė po pažastimi vienerius metus senumo katę ir nunešė į kito kiemo šiukšlių baką. Bridža net nebėgtų paskui. Nebėgtų. Jis matė sprendimą jo akyse ir suprato.
Visa yra veltui. Gal bent paliestų prieš atsisveikinant. Paglostyti paskutinį kartą. Atiprašytų. Bet ne.
Kažkaip nelabai žmogiškai pasielgė. Lyg kibiru šiukšlių iškrėstų.
Bridža atsiduso ir pradėjo šiukšlėse ieškoti valgomų likučių, pasimaitinęs senais vištienos gabaliukais. Išsiripo ir atsisėdo prie didelio žalio konteinerio. Žiūrėjo į saulę.
Susiaurino akis, bet nenukreipė žvilgsnio. Nuo to didelio šviesaus apskėčio sklido šiluma. Ir jam tai labai patiko.
Tai buvo paskutiniai saulės spinduliai. Vasaros, rudens, žiemos spinduliai. Nedidelė atšilimo akimirka. Ir ledo plėvelė atitirpo.
O Bridžos sieloje ji užšalo.
Vakaras ir naktis buvo šaltus. Vos saulei nusileidus, vėjas ir šaltis ėmėsi savo darbo.
Rusvas katinas šalo. Neturėjo supratimo, kur eiti, kaip slėptis, todėl…
Radau didelę nuvytusių, rūkstančių lapų krūvą ir įsirausė tarp jų. Susisukęs kamuoliuku. Iš pradžių buvo labai šalta, ir jis drebėjo, bet paskui…
Paskui, kai nuo vėjo su šlapiais ledo drožiai jo ruda kailis sustingęs, jam kažkodėl tapo šilčia, ir drebulys praėjo. Kažkokis balsas gelmėse šnibždėjo švelnius žodžius.
Kurie jį suglumino ir ragino užmerkti akis bei užmiršti visus skriaudas ir nelaimęs.
Susisuk dar, ir miegok. Miegok, miegok, miegok. Jis jautė šiltį.
Šiluma plito jo sustingusiam kūnui.
Tai taip paprasta. Tereikia pasiduoti, ir viskas praeis. Ir ateis ramybė bei amžinybė. Praeis įžeidimai ir kančios.
Bridža paskutinį kartą atsiduso ir sutiko. Kam kovoti? Dėl ko?
Juk rytoj jį laukia tasis pats šaltis ir badas. Ir tasis pats noras užmerkti akis ir niekada, niekada jų neatmerkti.
