Vakarėlio šešėlyje, kai saulė leidosi už Vilniaus bokštų, Gabija keptė kotletus, o jos rankos judėjo tarsi sapne lėtai, be skubėjimo. Staiga į virtuvę įžengė vyras. Gabijau, reikia pasikalbėti, tvirtai tarė Dovydas. Kalbi, atsakė ji, neatsisukdama.
Gal atsisėsi, normaliai išklausysi? Dovydo balse girdėjosi nekantrumas. Neturiu laiko, kotletus reikia stebėti, atkirto Gabija. Ką norėjai pasakyti?
Aš… Dovydas užsičiaupė, lyg žodžiai užstrigę gerklėje. Aš sutikau kitą moterį… Aš išvykstu nuo tavęs!
Sveikinu. Ir labai džiaugiuosi už tave! ramiai atsakė Gabija.
Kaip tai sveikinu? Kaip tai džiaugiuosi? vyras žiūrėjo į ją su apstulbimu. Tačiau jis net nenutuokė, ką tuo metu galvojo Gabija.
***
Jeigu sąžiningai… draugė užtruko, lyg bijodama per daug išsiduoti. Aš vis dar nesuprantu kaip tu į tai sutikai? Tai viršija visas ribas, Gabijau!
Kokių ribų? Gėrio ar blogio?
Na, žinai, tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi.
Čia kaip nežiūrėk, šyptelėjo Gabija. Svarbus rezultatas. O mano rezultatas puikus. Gavau tai, ko norėjau!
Vistiek, draugė nusiminusi atsigręžė. Neigiamų padarinių neišvengsi…
Nebūk vanagė! atkirto Gabija. Kai ateis laikas tada ir spręsim. O dabar aš švenčiu pergalę! Taigi nepeik man šventės!
Draugė įsižeidžiamai pečiais patraukė ir nukreipė žvilgsnį į langą, apsimeta, kad ją domino miesto panorama.
***
Visa tai prasidėjo tą vakarą, kai Dovydas, grįžęs iš darbo, išsitiesęs, tarė:
Mums reikia pasikalbėti…
Gabija iš vidaus susitraukė. Ji to laukė. Ir štai prasidėjo.
Sakyk, ji net neatsisuko, verdamis su kotletais.
Gal atsisiėsi, normaliai išklausysi? Dovydo balsas nervingas. Ar man su tavo nugara kalbėti?
Sėdėti neturiu laiko, mielasis, ramiai atsakė Gabija. Daugiukas greit atsimins mane ir pradės: mama, čia, mama, ten. Taigi nekrausk man laiko. Ką norėjai pasakyti?
Aš… Dovydas užtruko, aš sutikau kitą moterį…
Ir? Gabija net neatsisuko. Kas toliau?
Išjunk tą keptuvę! sušuko vyras, nebekentęs pykčio. Ar girdi, ką sakau?! Aš myliu kitą!
Girdžiu, pagaliau atsuko Gabija. Sveikinu.
Ką?! Dovydo akys išsiplėtė. Jis tikėjosi ko nori tik ne šito ramybės ir sveikinimų.
Tikčiau, prašau, vaikus išgąsdinsi, ji išliko rami.
Tu žinojai? išspyrė Dovydas.
Ne, nežinojau. Bet spėjau.
Spėjai?
Žinoma. O ar tu būtum spėjęs, jei aš vėluočiau iš darbo? Slepsčiau telefoną? Miegotume atskirai?
Tai kodėl tylėjai?
Na, žinai, Gabija sumišusi nužvelgė. Tu pasiūlei santuoką. Tu ir ją gali užbaigti.
Dovydas žiūrėjo į ją ir nepažinojo. Tiek kantrybės, tiek ramybės. Jis tikėjosi verksmo.
Trumpai turiu pasiūlymą…
Įdomu… Gabija atsisėdo ir įsmeigė į jį akis.
Paskaičiavau… Turime paskolą… Tu jos neišmokėsi net su išlaikymu…
O skyrybų jau neaptarsime? jos balse skambėjo plienas.
Ką čia aptarinėti? jis nusišypsojo. Aišku, kad neatsiprašysi.
Taip… ji patyliai nusišypsojo. Juk tu mane pažįsti kaip savo penkis pirštus…
Taigi štai, Dovydas nepastebėjo pokšo. Geriau būtų, jei tu išsikraustytum į savo butą, o aš likčiau čia.
O vaikai?
Ką vaikai? Žinoma, eis su tavimi.
Tai aš su dviem vaikais gyvensiu aštuoniolikos kvadratų bute, o tu su nauja mylimąja mūsų trijų kambarių?
Taip. Tu juk neišmokėsi paskolos. Aš ją mokėjau vienas.
Supratau, Gabija atsist
